Berno zenenhundas kilęs iš Šveicarijos Alpių, ypač Berno regiono. Istoriškai šie šunys buvo naudojami kaip ūkio pagalbininkai. Jie ganė gyvulius, saugojo sodybas ir traukė nedidelius vežimėlius. Dėl jėgos ir kantrybės augintiniai puikiai susidorojo su kalnų reljefu ir sudėtingomis oro sąlygomis.
Ilgą laiką tai buvo paprastų ūkininkų šuo, menkai žinomas už regiono ribų. Tik XX amžiaus pradžioje veislė buvo sistemingai atkuriama ir standartizuojama. Šiandien šios veislės atstovai vertinami visame pasaulyje kaip ramūs šeimos draugai ir parodų žvaigždės.
Šis šuo yra stambus, tvirtos konstrukcijos ir proporcingo sudėjimo. Patinai dažnai atrodo masyvesni ir platesniu karkasu, kalės – kiek lengvesnės. Krūtinė gili, nugara tvirta, o kaulinė sistema stipri. Galva plati, tačiau ne grubiai sunki, akių išraiška švelni ir draugiška.
Tipiškas bruožas – trispalvis kailio raštas. Pagrindinė spalva juoda, ant snukučio, krūtinės ir kojų – balti plotai, o virš akių, ant skruostų ir kojų – rudos (rudai rusvos) dėmės. Kailis ilgas, dvigubas, su tankiu pavilniu, suteikiančiu apsaugą nuo šalčio ir drėgmės. Uodega vešli, laikoma nuleista, bet judesyje gali kilti aukščiau.
Šios veislės atstovai paprastai pasižymi lėtu, apgalvotu temperamentu. Jie mėgsta būti šalia šeimos, jiems labai svarbus emocinis ryšys su žmogumi. Dauguma tokių šunų puikiai sutaria su vaikais, jei pastarieji elgiasi pagarbiai. Tai ne agresyvūs, bet budrūs sargai, linkę perspėti lojimu, o ne pulti pirmi.
Dėl didelio prisirišimo jie sunkiai pakelia ilgas vienatvės valandas. Augintiniai gana jautrūs tonui ir atmosferai namuose, todėl geriausiai jaučiasi ramioje, nuspėjamoje aplinkoje. Tai socialus šuo, kuris dažnai stengiasi būti ten, kur šeima – svetainėje, sode ar išvykoje.
Nors charakteris ramus, šiam kalnų šuniui būtinas kasdienis fizinis krūvis. Ilgi pasivaikščiojimai, lėtas bėgimas šalia dviračio ar žygiai miške padeda palaikyti formą. Augintiniai subręsta vėlai, todėl jauniems šunims reikia vengti per didelio krūvio, ypač šuolių ir laiptų.
Dresūra turėtų būti nuosekli, švelni, paremta pagyrimu ir skanėstais. Šios veislės atstovai pakankamai protingi, tačiau gali būti kiek užsispyrę ir lėtesni reaguojant į komandas. Berno zenenhundams tinka paklusnumo, kaniterapijos, vežimėlių traukimo ir net pėsčiųjų žygių sportai, jei leidžia sveikata.
Šios veislės šunims dažniausiai pasitaiko sąnarių problemos, ypač klubo ir alkūnės displazija. Taip pat žinomas padidėjęs tam tikrų onkologinių ligų dažnis, todėl svarbi atsakinga veislinė atranka. Reikalingos reguliarios veterinarinės apžiūros, kūno svorio kontrolė ir subalansuota mityba. Dėl storos kailio struktūros augintiniai gerai pakelia šaltį, bet karštomis vasaros dienomis greičiau perkaista. Tada būtina pavėsis, vanduo ir trumpesni pasivaikščiojimai. Kailis šeriasi gausiai, ypač sezonų kaitos metu.
Šukavimas bent kelis kartus per savaitę padeda sumažinti šerimasi namuose ir neleidžia formuotis sąvėloms. Verta priprasti prie reguliaraus nagų kirpimo, ausų ir dantų priežiūros nuo mažens, kad suaugęs šuo tai priimtų ramiai.