Bedlingtono terjeras kilęs iš Šiaurės Anglijos, Bedlingtono miestelio ir jo apylinkių. Ten šie šunys buvo naudojami kasyklų teritorijose žiurkėms ir kitiems kenkėjams naikinti. Vėliau jie tapo vertinami kaip greiti medžiokliniai šunys, galintys persekioti kiškius ir lapes. Senesniuose šaltiniuose minimas jų artimumas dandie dinmonto, bulių ir galbūt kurtų tipų šunims.
Bėgant metams, ši veislė iš darbinio kaimo šuns virto ir elegantišku parodų dalyviu bei šeimos draugu. Vis dėlto daug instinktų išliko, todėl augintinis išsaugojo veržlų charakterį ir medžioklinį užsidegimą.
Šios veislės atstovai iš karto atpažįstami iš išlenktos nugaros linijos ir siauro, ilgo snukio. Galva kriaušės formos, skruostai lygūs, kakta siaura. Ausys vidutinio dydžio, trikampės, prigludusios, su šilkiniais kutais galiukuose. Akys mažos, gilios, išraiškingos, suteikiančios budrų ir smalsų žvilgsnį. Kūnas lengvas, bet raumeningas, krūtinė gili, liemuo įtrauktas, galinės kojos šiek tiek statesnės, primenančios kurtų siluetą.
Kailis sudarytas iš minkštų ir kietesnių plaukų mišinio, linkęs formuoti garbanėles. Jis neturi gausaus pavilnio, todėl beveik neslenka, bet nuolat auga. Spalvos dažniausiai mėlyna, kepeninė arba smėlinė, gali būti su įrudžiu. Dėl specialaus kirpimo šuo dažnai primena avį, tačiau po šia „švelnia“ išvaizda slypi tvirtas, sportiškas kūnas.
Nors išvaizda švelni, tai tikras terjeras – drąsus, savarankiškas ir kartais užsispyręs. Šios veislės šuo paprastai glaudžiai prisiriša prie šeimos ir mėgsta būti šalia žmonių. Su vaikais dažniausiai elgiasi švelniai, bet netoleruoja šiurkštaus elgesio, todėl reikia mokyti ir šunį, ir vaikus. Su kitais šunimis gali jausti varžymąsi, ypač tos pačios lyties atstovais, todėl būtina ankstyva socializacija.
Svetimiems žmonėms dažniausiai būna mandagiai abejingi arba atsargiai smalsūs, bet ne pernelyg agresyvūs. Išlikęs stiprus grobio instinktas, tad lauke šis augintinis gali vytis kates ar laukinius gyvūnus. Namuose jis dažnai ramus ir tvarkingas, tačiau lauke mėgsta intensyvų judėjimą ir žaidimus.
Šios veislės priežiūroje svarbiausia – reguliarus kirpimas ir šukavimas. Kailis turi būti kerpamas kas 6–8 savaites, o tarp kirpimų reikalingas šukavimas bent kelis kartus per savaitę. Jei to nedaroma, garbanos susivelia ir odai trūksta ventiliacijos. Maudymas turėtų būti saikingas, naudojant švelnias priemones. Kasdien būtina tikrinti ausis ir dantis, reguliariai kirpti nagus, nes šuo dažnai laikomas namuose. Bedlingtono terjerui reikia kasdienio pasivaikščiojimo ir aktyvesnių užsiėmimų, pavyzdžiui, bėgimo, žaidimo su kamuoliu ar vikrumo treniruočių.
Dresūra turėtų būti nuosekli, bet švelni, paremta motyvacija maistu ir žaidimu. Šie šunys protingi ir greitai perpranta užduotis, tačiau gali nuobodžiauti, jei pratimai kartojami vienodai. Labai svarbi ankstyva socializacija su žmonėmis, šunimis ir skirtingomis aplinkomis.
Apskritai tai gana sveika ir ištverminga veislė, tačiau egzistuoja keli paveldimi sutrikimai, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį. Viena žinomiausių problemų – vario hepatopatija, kai kepenyse kaupiasi per daug vario ir gali vystytis kepenų pažeidimas. Rimti veisėjai tikrina veislinius šunis genetiniais testais ir kraujo tyrimais.
Taip pat pasitaiko akių ligų, tokių kaip katarakta ar tinklainės problemos, todėl rekomenduojami reguliarūs oftalmologiniai patikrinimai. Kaulų ir sąnarių bėdos nėra labai dažnos, bet reikėtų saugoti šunį nuo antsvorio ir per didelių apkrovų augimo laikotarpiu. Reguliarūs profilaktiniai vizitai pas veterinarą, kokybiškas pašaras ir tinkamas fizinis krūvis padeda išlaikyti šio šuns gerą savijautą visą gyvenimą. Atsakinga veislyno pasirinkimo praktika yra svarbiausia prevencinė priemonė.