Austrijos juodas su įrudžiu skalikas yra sena medžioklinių šunų veislė, vertinama dėl puikios uoslės, ištvermės ir gebėjimo dirbti sudėtingoje vietovėje. Šis šuo pirmiausia buvo formuotas kaip patikimas seklys kalnų ir miškų aplinkoje, todėl jo kūno sandara, elgsena ir temperamentas glaudžiai susiję su praktiniu darbu. Nors šiandien šios veislės atstovai vis dažniau tampa ir šeimos augintiniais, jų prigimtiniai instinktai išlieka ryškūs: jie mėgsta judėti, tyrinėti aplinką, sekti kvapus ir būti užimti ne tik fiziškai, bet ir protiškai.
Šis augintinis dažniausiai apibūdinamas kaip subalansuotas, budrus ir gana savarankiškas. Namų aplinkoje jis gali būti ramus ir prieraišus, tačiau lauke atsiskleidžia tikrasis jo charakteris – energingas, dėmesingas ir itin motyvuotas darbui. Dėl to veislė labiausiai tinka žmonėms, kurie vertina aktyvų laisvalaikį, ilgesnius pasivaikščiojimus gamtoje ir gali skirti laiko nuosekliam auklėjimui.
Veislės ištakos siejamos su Austrijos medžioklės tradicijomis, kur reikėjo patikimo šuns, gebančio sekti pėdsaką nelygioje, miškingoje ir kalnuotoje vietovėje. Manoma, kad šios veislės protėviai buvo senieji keltų skalikai ir kiti regioniniai sekimo šunys, kurie per ilgą laiką buvo kryptingai atrenkami pagal darbines savybes. Pagrindinis tikslas nebuvo dekoratyvi išvaizda, o tvirtas sudėjimas, gera orientacija, ištvermė ir garsus balsas, leidžiantis medžiotojui sekti šuns darbą atstumu.
Austrijoje šie šunys ypač vertinti medžiojant kiškius, lapes ir kitus žvėris, kai reikėjo ne tik surasti pėdsaką, bet ir atkakliai juo sekti. Dėl natūralaus gebėjimo dirbti savarankiškai, bet kartu palaikyti kontaktą su žmogumi, ši veislė ilgainiui įgijo tvirtą reputaciją tarp medžiotojų. Nors už savo kilmės šalies ribų ji nėra tokia paplitusi kaip kai kurie kiti skalikai, kinologų bendruomenėje ji laikoma tipišku funkcionalios Europos medžioklinės selekcijos pavyzdžiu.
Išvaizda atspindi jo darbinę paskirtį. Austrijos juodas su įrudžiu skalikas yra vidutinio dydžio, tvirto, bet ne griozdiško kūno sudėjimo. Kūnas proporcingas, sausas ir raumeningas, todėl šis šuo gali lengvai ir ilgai judėti įvairiu reljefu. Nugara stipri, krūtinė pakankamai gili, galūnės tiesios ir tvirtos, o eisena laisva bei efektyvi.
Vienas ryškiausių veislės požymių – trumpas, tankus, prie kūno prigludęs juodas kailis su aiškiai matomais įrudžio ženklais. Įrudis paprastai matomas virš akių, ant snukio, krūtinės, kojų ir po uodega. Tokia spalvų kombinacija suteikia šios veislės atstovams labai atpažįstamą, santūrų ir elegantišką vaizdą. Ausys vidutinio ilgio, kabančios, galva išraiškinga, o akys gyvos, budrios, dažniausiai tamsios.
Namuose šis šuo dažnai elgiasi santūriai ir prisiriša prie savo šeimininkų, tačiau paprastai nebūna perdėtai įkyrus. Jis mėgsta būti šalia žmonių, bet išlaiko tam tikrą savarankiškumą. Su šeima dažniausiai būna švelnus ir patikimas, o su vaikais sutaria geriausiai tada, kai nuo mažens socializuojamas ir vaikai moka gerbti šuns ribas. Su kitais šunimis neretai sugyvena visai neblogai, ypač jei turi ankstyvos teigiamos bendravimo patirties.
Lauke atsiskleidžia medžioklinė prigimtis. Šios veislės atstovai pasižymi stipriu grobio instinktu, todėl gali staiga susidomėti kvapu ir nutolti, jei paleidžiami nesaugioje vietoje. Dėl šios priežasties patikimas paklusnumas ir valdymas yra labai svarbūs. Tai nėra vangus miesto šuo – jam reikia prasmingos veiklos, ilgesnių pasivaikščiojimų, bėgimo, sekimo žaidimų ir galimybių naudoti nosį. Be pakankamo krūvio augintinis gali nuobodžiauti, tapti balsingesnis ar ieškoti savų užsiėmimo formų.
Kasdienė priežiūra nėra sudėtinga. Trumpą kailį pakanka reguliariai perbraukti šepečiu, kad būtų pašalinti negyvi plaukai ir palaikoma odos bei kailio būklė. Didžiausią dėmesį verta skirti ausims, nes kabančios ausys gali sudaryti sąlygas drėgmei kauptis, ypač po pasivaikščiojimų šlapiu oru. Taip pat svarbu prižiūrėti nagus, dantis ir tikrinti letenas po aktyvaus laiko gamtoje.
Dresuojant svarbu suprasti, kad Austrijos juodas su įrudžiu skalikas yra protingas, tačiau ne aklai paklusnus. Jis geriausiai mokosi tada, kai mato užduoties prasmę ir gauna nuoseklų, ramų, aiškų vadovavimą. Grubūs metodai paprastai neduoda naudos ir gali mažinti pasitikėjimą. Kur kas veiksmingesni yra trumpi, reguliarūs užsiėmimai, gausus skatinimas, kvapų paieškos pratimai ir savikontrolės ugdymas. Socializaciją reikėtų pradėti anksti: supažindinti su įvairiais žmonėmis, garsais, vietomis ir kitais gyvūnais.
Šiai veislei ypač tinka veiklos, kurios leidžia panaudoti prigimtines savybes:
Apskritai ši veislė laikoma gana tvirta ir funkcionalia, nes ilgą laiką buvo veisiama pirmiausia pagal darbingumą. Vis dėlto, kaip ir daugeliui aktyvių vidutinio dydžio šunų, svarbu stebėti bendrą sąnarių būklę, svorį ir fizinio krūvio balansą. Nors rimtos paveldimos problemos nėra itin dažnai akcentuojamos, atsakingi veisėjai turėtų rūpintis sveikatos patikromis ir veisimo kokybe.
Dažnesnės praktinės bėdos susijusios ne tiek su genetika, kiek su gyvenimo būdu: ausų uždegimai, nedideli susižeidimai gamtoje, parazitai po pasivaikščiojimų ir antsvoris, jei aktyvus šuo negauna pakankamai judėjimo. Todėl svarbu laikytis profilaktikos: reguliariai lankytis pas veterinarą, saugoti nuo erkių ir blusų, stebėti ausų švarą bei parinkti kokybišką pašarą pagal fizinį krūvį.
Austrijos juodas su įrudžiu skalikas labiausiai atsiskleidžia tada, kai gali gyventi aktyvų, struktūruotą gyvenimą šalia žmogaus, kuris vertina jo prigimtį, o ne bando ją slopinti. Tinkamai auklėjamas ir pakankamai išjudintas, šis šuo tampa patikimu kompanionu, darbščiu partneriu ir ištikimu šeimos nariu. Tai veislė tiems, kurie nori ne tik gražaus augintinio, bet ir tikro, instinktais bei ištverme pasižyminčio šuns.