Ši veislė susiformavo Australijoje XIX amžiuje, kai naujakuriai atsivežė įvairių mažų terjerų iš Didžiosios Britanijos. Jiems reikėjo nedidelio, bet tvirto šuns, gebančio naikinti graužikus, saugoti sodybą ir prisitaikyti prie karšto klimato. Manoma, kad veislei didelę įtaką turėjo skaiterio, jorkšyro ir škotų terjerai. Atranka buvo labai praktiška: paliekami tik ištvermingiausi ir darbščiausi šunys. Taip susiformavo savitas tipas, kuris oficialiai pripažintas XX amžiaus pradžioje.
Australų terjeras laikytas ne tik darbininku, bet ir kompanionu. Ūkininkai vertino jo budrumą, gebėjimą laiku perspėti apie gyvuliams gresiantį pavojų ir lojalumą šeimai. Miestuose šis augintinis greitai pelnė populiarumą kaip žvalus ir patogaus dydžio namų sargas.
Šios veislės atstovai yra nedideli, žemi, tačiau proporcingo ir stipraus sudėjimo. Nugara tiesi, krūtinė gana gili, o bendra kūno linija suteikia įspūdį, kad šuo pasiruošęs darbui visą dieną. Galva vidutinio ilgio, su ryškiu snukiu ir žvalia išraiška. Akys tamsios, gyvos, suteikiančios šuniui protingą ir kiek išdykusį žvilgsnį.
Kailis dviejų sluoksnių: šiurkštus viršutinis plaukas ir tankus pavilnis. Toks kailis saugo nuo lietaus, vėjo ir karščio. Ant kaklo ir pečių dažnai susidaro tarsi apykaklė, o ant snukio – nedidelė barzdelė. Tipiška ausų forma – stačios, nedidelės, suteikiančios budrumo įspūdį. Uodega dažniausiai nebekarpoma, laikoma aukštai ir linksmai.
Šis šuo yra tipiškas terjeras: savarankiškas, smalsus ir labai drąsus. Nepaisant dydžio, jis nepasiduoda lengvai ir dažnai elgiasi taip, tarsi būtų daug didesnis. Šeimoje tai labai prisirišęs ir lojalus augintinis, mėgstantis būti įvykių centre. Dauguma šios veislės šunų gerai sutaria su vaikais, jei šie elgiasi pagarbiai ir neprovokuoja.
Svetimus sutinka atsargiai, kartais triukšmingai, nes turi stiprų sargo instinktą. Ankstyva socializacija padeda sumažinti pernelyg didelį lojimą ir įtarumą. Su kitais šunimis gali būti kiek dominuojantys, ypač tos pačios lyties atstovai, todėl svarbu nuo mažens mokyti tinkamo elgesio.
Australų terjeras labai energingas ir protingas, todėl jam reikia kasdienio užimtumo. Ilgi pasivaikščiojimai, žaidimai su kamuoliuku, kvapų paieškos ar paprasti triukų mokymai padeda nukreipti energiją tinkama linkme. Jei šuo nuobodžiauja, jis gali pradėti loti, kasti ar ieškoti kitų pramogų namuose.
Dresūra paprastai gana sėkminga, nes ši veislė greitai perpranta naujas užduotis. Tačiau terjeriškas užsispyrimas reiškia, kad reikia aiškių taisyklių ir nuoseklumo. Geriausiai veikia trumpi, žaismingi užsiėmimai ir pozityvūs metodai. Svarbu nuo mažens mokyti atsakymo į vardą, patikimo atšaukimo ir ramybės komandų, nes grobio instinktas skatina vytis paukščius ar mažus gyvūnus.
Šios veislės atstovai paprastai pasižymi gera sveikata ir ilgaamžiškumu. Tinkamai prižiūrimas šuo gali sulaukti 14–15 metų ir išlikti aktyvus iki senatvės. Vis dėlto pasitaiko pavienių paveldimų sutrikimų, tokių kaip kelio girnelės išnirimas, tam tikros akių ligos ar alergijos odai. Atsakingi veisėjai atlieka sveikatos patikras ir neveisia probleminių linijų.
Kailio priežiūra nėra sudėtinga, bet reikalauja reguliarumo. Šiurkštus plaukas turi būti periodiškai išpešamas, kad neišretėtų ir neprarastų apsauginių savybių. Šukavimas kartą per savaitę padeda pašalinti negyvą plauką ir purvą. Reikia stebėti ausis, dantis ir nagus, ypač jei šuo gyvena mieste ir mažiau natūraliai nudėvi nagus. Subalansuota mityba, kontroliuojamas svoris ir pakankamas judėjimas padeda išlaikyti gerą formą visą gyvenimą.