Australijos ganymo šuo susiformavo XIX amžiuje Australijoje, kai buvo ieškoma idealaus pagalbininko galvijų ūkiams. Vietos ūkininkai kryžmino iš Didžiosios Britanijos atvežtus aviganius su dingo ir kitais šunimis. Taip jie siekė išgauti šunį, galintį dirbti didelėse karščio ir šalčio amplitudėse.
Šios veislės atstovai privalėjo judėti dideliais atstumais, kantriai sekti bandą ir greitai reaguoti į šeimininko komandą. Laikui bėgant išryškėjo itin stiprus darbinis instinktas ir nepaprastas lojalumas žmogui. Šiandien šuo išlieka vertinamas ūkiuose, tačiau vis dažniau sutinkamas ir kaip aktyvus šeimos augintinis.
Šis šuo yra vidutinio dydžio, kompaktiško ir tvirto sudėjimo. Kūnas šiek tiek ilgesnis nei aukštis ties ketera, krūtinė gili, nugara tiesi ir raumeninga. Galva proporcinga, ausys stačios arba pusiau stačios, suteikiančios budrumo išraišką. Akys dažniausiai tamsios, žvilgsnis gyvas ir įžvalgus.
Kailis dvigubas, tankus ir gerai saugantis nuo lietaus bei saulės. Plaukas vidutinio ilgio, šiurkštesnis viršuje ir minkštesnis pavilnėje. Dažniausios spalvos – mėlynai marmurinė, mėlyna su įrudžiu, raudonai dėmėta ir raudona. Dėmės gali būti netaisyklingos, o ant galvos dažnai matomas „kaukės“ raštas.
Australijos ganymo šuo pasižymi ypatingu protu ir nepriklausomu mąstymu. Šios veislės atstovai labai prisiriša prie vieno ar kelių šeimos narių ir linkę juos sekti visur. Tai budrus, įtarus nepažįstamų atžvilgiu, bet ne agresyvus augintinis. Be tinkamo socializavimo gali tapti pernelyg saugantis ir atsargus.
Šunį natūraliai traukia judėjimas, struktūra ir užduotys. Dėl stipraus ganymo instinkto jis gali bandyti „ganyti“ vaikus ar kitus gyvūnus, kartais lengvai stumtelėdamas ar timpteldamas už kulnų. Šis elgesys koreguojamas nuoseklia dresūra ir nukreipiamas į tinkamus užsiėmimus.
Australijos ganymo šuo geriausiai jaučiasi aktyvioje šeimoje arba ūkyje, kur gali daug judėti ir dirbti. Jam būtini ilgi pasivaikščiojimai, bėgimas, dviračių žygiai ar sportas su šunimis. Ypač tinka agility, lėkščiasvydis, obedience ar ganymo bandymai. Be fizinio krūvio reikia ir protinių užduočių, kitaip šis protingas augintinis ras veiklos pats. Dresūra turi būti nuosekli, tvirta ir aiški, bet ne grubi.
Šuo gerai reaguoja į pozityvaus pastiprinimo metodus ir greitai perpranta naujus triukus. Kailio priežiūra nesudėtinga: pakanka reguliariai iššukuoti, ypač šėrimosi metu. Maudyti reikėtų tik esant poreikiui, kad nebūtų pažeista natūrali kailio apsauga.
Šios veislės atstovai laikomi gana tvirtais ir ilgai gyvenančiais šunimis. Vis dėlto kai kurios paveldimos ligos pasitaiko dažniau. Pirmiausia tai klubo ir alkūnės sąnarių displazija, kurią padeda valdyti atsakinga veislinė atranka ir tinkamas augintinio svoris. Pasitaiko paveldimų akių ligų, pavyzdžiui, progresuojančios tinklainės atrofijos ir lęšiuko problemų.
Dalis šunų gali būti linkę į kurtumą, ypač tam tikrų kailio raštų atstovai. Dėl didelio aktyvumo būtina saugoti sąnarius augimo laikotarpiu, vengti perteklinio šuoliavimo ir laipiojimo jauname amžiuje. Reguliarios veterinarinės apžiūros, subalansuotas pašaras ir kontroliuojamas krūvis padeda išlaikyti šį šunį sveiką ir darbingą daugelį metų.