Australijos dingas laikomas vienu seniausių šunų tipų pasaulyje. Manoma, kad šie šunys į žemyną atkeliavo su Azijos jūrininkais prieš kelis tūkstančius metų. Ilgą laiką jie gyveno pusiau laukinėmis sąlygomis, prisitaikę prie sausringų ir karštų Australijos regionų.
Vietiniai aborigenai dingo naudojo kaip medžioklinį ir sarginį šunį, tačiau dažnai jam leisdavo laisvai klajoti. Šis šuo atliko svarbų vaidmenį ekosistemoje, reguliuodamas kengūrų, triušių ir kitų smulkių žinduolių populiacijas. Šiuolaikinėje Australijoje dingo statusas sudėtingas: jis laikomas ir kenkėju ūkiams, ir saugotina laukine rūšimi.
Šios veislės atstovai vidutinio dydžio, atletiško ir sauso sudėjimo. Kūnas proporcingas, kojos ilgos, letenos tvirtos, pritaikytos ilgam bėgimui nelygiu paviršiumi. Galva pleišto formos, ausys stačios ir gerai judrios, suteikiančios nuolatinio budrumo įspūdį. Akys migdolo formos, dažniausiai gintaro arba rudos spalvos, žvilgsnis atidus ir vertinantis aplinką. Uodega pūkuota, nešiojama šiek tiek lenkta žemyn arba lengvai pakelta, bet ne virš nugaros. Kailis trumpas arba vidutinio ilgio, su tankiu pavilniu, padedančiu prisitaikyti tiek prie karščio, tiek prie vėsesnių naktų.
Dingas pasižymi stipria nepriklausomybe ir ryškiai išreikštu grobio instinktu. Šie šunys linkę veikti savarankiškai ir dažnai pirmiau įvertina situaciją, nei paklūsta komandai. Jie labai prisiriša prie vieno ar kelių žmonių, tačiau nebus tipiški „myluok mane visą laiką“ šeimos šunys. Su vaikais gali elgtis atsargiai ir rezervuotai, todėl būtina nuolatinė priežiūra ir aiškios elgesio taisyklės.
Kitiems šunims ar smulkesniems gyvūnams šis augintinis gali rodyti medžioklinį elgesį, ypač jei nebuvo socializuotas nuo mažens. Natūralus atsargumas nepažįstamiems žmonėms ir situacijoms daro jį budriu sargu, bet ne agresyviu be priežasties.
Šios veislės atstovams būtina daug fizinės ir protinės veiklos. Ilgi pasivaikščiojimai, bėgimas, žygiavimas ir uoslės žaidimai padeda iškrauti energiją ir sumažina destruktyvų elgesį namuose. Kailio priežiūra nesudėtinga, nes šuo šeriasi vidutiniškai ir dažniausiai pakanka iššukavimo kartą per savaitę. Tačiau intensyvaus šėrimosi laikotarpiais pavasarį ir rudenį šukavimo reikia dažniau.
Dresūra turi būti nuosekli, teigiama ir aiški, bet nereikalauti aklo paklusnumo, nes šis šuo greitai atsisako kartoti monotoniškas komandas. Gerai tinka darbas su uosle, pėdsekystės užduotys ir loginiai žaidimai, skatinantys patį šunį priimti sprendimus.
Laukinių populiacijų atstovai paprastai pasižymi gera bendra sveikata ir ištverme. Tačiau mišrūs šunys, kryžminti su kitomis veislėmis, gali paveldėti klubų ir alkūnių displaziją arba pavienes paveldimas ligas. Dėl gyvenimo karštame klimate jie gerai toleruoja šilumą, bet jautresni dideliam šalčiui ir drėgmei, ypač jei laikomi lauke be tinkamos pastogės.
Mityba turi būti subalansuota, su pakankamu baltymų ir riebalų kiekiu, nes aktyvus šuo išnaudoja daug energijos. Reguliari veterinarinė patikra, skiepai ir parazitų kontrolė būtini, ypač jei augintinis daug laiko praleidžia gamtoje ar keliauja su šeimininku.