Šios veislės kilmė siejama su pietine Prancūzija, Arježo regionu, esančiu šalia Pirėnų kalnų. Ten medžiotojams reikėjo atsparaus, ištvermingo ir gerą uoslę turinčio legavio. Manoma, kad arježo brakas susiformavo kryžminant senus prancūzų brakus su italų paukštšuniais. Ilgą laiką šis šuo buvo vietinė, gana uždara veislė, kurią naudojo tik patyrę paukščių medžiotojai. Veislė patyrė nuosmukį po pasaulinių karų, tačiau entuziastai ją atkūrė iš kelių likusių linijų. Šiandien tai reta, bet pripažinta medžioklinė veislė, išlaikiusi tradicinį darbo stilių.
Arježo brakas yra vidutinio link didelio dydžio, sausos, sportiškos sudėties šuo. Patelės dažniausiai atrodo šiek tiek elegantiškesnės, o patinai masyvesni, bet vis tiek grakštūs. Galva ilgesnė, su lengvu pakaušio iškilimu ir aiškiai matomu stopu, bet ne per daug staigiu. Ausys ilgos, plonos, žemai statytos, prigludusios prie skruostų ir užbaigiančios švelnų veido išraiškos įspūdį. Akys ovalios, sodrios rudos spalvos, ramios ir protingos išvaizdos.
Kūnas šiek tiek ilgesnis nei aukštis ties ketera, krūtinė gili, gerai išvystyta, nugara tvirta, bet elastinga. Galūnės tiesios, raumeningos, pritaikytos ilgoms distancijoms ir darbui sudėtingame reljefe. Uodega dažniausiai paliekama natūrali, vidutinio ilgio, nešama tiesiai ar šiek tiek pakelta, judant gyvai mosuojama. Kailis trumpas, prigludęs, gana tankus, todėl šuo pakankamai atsparus orų permainoms. Spalvos paprastai baltos su oranžinėmis ar rusvai gelsvomis dėmėmis ir šlakais.
Šis paukštšunis garsėja ramiu, subalansuotu temperamentu. Medžioklėje tai energingas ir motyvuotas darbininkas, o namuose dažniausiai santūrus ir švelnus augintinis. Šios veislės atstovai paprastai labai prisiriša prie šeimos ir mėgsta bendrauti, todėl nemėgsta ilgų vienatvės periodų. Su vaikais jie dažniausiai elgiasi kantriai ir švelniai, jei vaikai gerbia šuns ribas.
Arježo brakas nėra tipinis sarginis šuo, tačiau jis budrus ir praneš apie neįprastus garsus. Su nepažįstamais žmonėmis dažniau būna mandagiai rezervuotas, bet ne agresyvus. Tinkamai socializuotas augintinis gerai sutaria su kitais šunimis, ypač jei kartu dirba medžioklėje. Su kitais smulkiais gyvūnais santykiai gali būti komplikuoti dėl išreikšto medžioklės instinkto.
Trumpas kailis nereikalauja sudėtingos priežiūros. Užtenka kartą per savaitę perbraukti šeriniu šepečiu ar pirštine, kad būtų pašalinti negyvi plaukai ir odos nešvarumai. Periodiškai būtina tikrinti ilgas ausis, nes jos linkusios kaupti drėgmę ir purvą, ypač po darbų laukuose ar vandenyje. Nagus galima trumpinti pagal poreikį, tačiau dažnai aktyviam šuniui jie natūraliai nusidėvi.
Dresūra turėtų prasidėti anksti ir būti nuosekli, bet švelni. Šis šuo jautrus pernelyg griežtai korekcijai, todėl geriausiai reaguoja į pozityvius metodus ir aiškias taisykles. Arježo brakas protingas, tačiau gali būti šiek tiek užsispyręs, kai užuodžia kvapą lauke, todėl būtina dirbti su patikimu atšaukimo komandos įtvirtinimu. Kasdien jam reikia nemažai fizinio krūvio: ilgų pasivaikščiojimų, bėgimo šalia dviračio ar aktyvių žaidimų, taip pat uoslės užduočių.
Šios veislės populiacija maža, todėl genetinė įvairovė ribota, tačiau dauguma šunų pasižymi gana gera bendra sveikata. Vis dėlto, kaip ir kitiems vidutinio bei didelio dydžio paukštšuniams, jiems gali pasitaikyti klubo ir alkūnės sąnarių displazija. Rekomenduojama rinktis veislynus, kurie tikrina tėvų sąnarių būklę. Dėl nulėpusių ausų arježo brakas gali turėti ausų uždegimų, jei jos neprižiūrimos.
Ramesnis namų ritmas nereiškia, kad šis augintinis gali gyventi be judėjimo. Nepakankamas fizinis krūvis ir perkaloringas maistas gali lemti polinkį tukti, o tai apsunkina sąnarius ir širdies veiklą. Subalansuotas pašaras, reguliari mankšta ir profilaktinės veterinaro apžiūros padeda išlaikyti šuns sveikatą daugelį metų.