Anglų seteris yra sena britų medžioklinių šunų veislė, formuota paukščių medžioklei laukuose. Manoma, kad jos šaknys siekia viduramžius, kai buvo kryžminami spanielų tipo šunys ir ankstyvieji legaviai. Vėliau selekcija buvo kryptingai tęsiama, kad šie šunys galėtų dirbti plačiuose laukų plotuose ir aiškiai žymėtų paukščio buvimo vietą. Būtent iš čia kilo pavadinimas, nes seteriai medžiotojui signalizuoja sustingdami ir tarsi pritūpdami. Ilgainiui veislė išpopuliarėjo ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir visoje Europoje bei Šiaurės Amerikoje.
Šios veislės atstovai pasižymi harmoningomis proporcijomis ir grakščiu siluetu. Kūnas vidutinio ilgio, raumeningas, bet ne per sunkus, su gilia krūtine ir tvirtu viršutiniu kontūru. Galva pailga, su aiškiu perėjimu nuo kaktos prie snukio, ausys ilgos, prigludusios ir apaugusios švelniu kailiu.
Akys paprastai tamsiai rudos, suteikiančios žvilgsniui švelnumo ir dėmesingumo. Kailis vidutinio ilgio, šilkinis, lygus arba lengvai banguotas, su plunksnomis ant ausų, krūtinės, kojų ir uodegos. Būdinga dėmėta spalva, vadinama beltonu, kai baltame fone matomos smulkios juodos, oranžinės, rudos ar melsvos dėmelės.
Šis šuo garsėja švelniu, draugišku ir socialiu temperamentu. Anglų seteris paprastai yra meilus šeimai ir labai prisirišęs prie žmonių, todėl blogai jaučiasi, jei ilgai paliekamas vienas. Daugeliui jų būdingas jautrumas, jie itin reaguoja į balso toną ir atmosferą namuose.
Tinkamai socializuotas augintinis puikiai sutaria su vaikais ir kitais šunimis, dažnai būna draugiškas ir nepažįstamiems. Tai ne sargo, o kompaniono ir medžioklės partnerio tipas, todėl agresija šiai veislei nebūdinga. Vis dėlto medžioklinis instinktas gali išryškėti prie paukščių ar kitų smulkių gyvūnų.
Šiai veislei būtinas gausus fizinis ir protinis krūvis. Vien pasivaikščiojimų kvartale dažniausiai nepakanka, augintiniui reikia ilgesnių žygių, bėgiojimo laisvėje saugiose vietose ar aktyvių žaidimų. Puikiai tinka šunų sportas, pavyzdžiui, lauko bandymai, judrumo ar nosework užduotys.
Kailis reikalauja reguliaraus šukavimo kelis kartus per savaitę, kad nesusidarytų sąvėlos, ypač ant ausų, pažastų ir užpakalinių kojų. Periodiškai reikia koreguoti plunksnas, apžiūrėti ausis ir nagus, nes vešli kailio augmenija gali slėpti nešvarumus ar smulkius sužeidimus po pasivaikščiojimų.
Anglų seteris yra protingas ir norintis bendradarbiauti, tačiau kartais gali parodyti savarankiškumą. Dresūra turėtų būti švelni, paremta teigiamu pastiprinimu ir aiškiu, nuosekliu taisyklių taikymu. Grubus elgesys ar kietos bausmės gali sutrikdyti šuns pasitikėjimą ir mažinti motyvaciją mokytis.
Šios veislės atstovai dažnai pasižymi gera uosle ir noru sekti kvapus, todėl treniruotėse pravartu įtraukti paieškos ar pėdsekystės užduotis. Ankstyva socializacija padeda išvengti pernelyg didelio baikštumo ir užtikrina stabilų elgesį įvairiose situacijose.
Apskritai ši veislė laikoma gana sveika, tačiau yra polinkis į keletą paveldimų ligų. Dažniau pasitaiko klubo ir alkūnės sąnarių displazijos, todėl atsakingi veisėjai tiria veislinius šunis. Gali pasireikšti akių ligos, tokios kaip progresuojanti tinklainės atrofija ar entropija.
Kai kurie šunys turi jautresnį virškinimo traktą, todėl svarbu subalansuotas, kokybiškas pašaras ir laipsniškas raciono keitimas. Dėl ilgesnių ausų reikia reguliarios priežiūros, kad būtų išvengta ausų uždegimų. Tinkama mityba, judėjimas ir profilaktiniai veterinariniai patikrinimai dažniausiai leidžia šiems šunims išlikti aktyviems ir džiaugtis pakankamai ilgu gyvenimu.