Anglų mastifas laikomas viena seniausių Europos šunų veislių. Apie panašius šunis mini dar senovės romėnai, aprašydami didelius Britanijos salų kovinius šunis. Viduramžiais jie buvo naudojami kaip karo, medžiokliniai ir sargybiniai šunys, saugojo pilis ir dvarus.
Ilgainiui ši veislė pamažu prarado kovinį vaidmenį ir tapo ramaus, bet įspūdingo sargo simboliu. Šiuolaikinis mastifas išsaugojo savo dydį ir drąsą, tačiau selekcija daugiau dėmesio skyrė stabiliai psichikai ir švelniam temperamentui.
Šios veislės atstovai yra masyvūs, labai tvirto sudėjimo šunys su plačiu krūtiniu ir galingomis galūnėmis. Galva didelė, kvadratinė, su aiškiai išreikšta stopo linija ir trumpu snukiu. Būdinga juoda kaukė snukio srityje ir tamsios akys, suteikiančios rimtą, kiek melancholišką išraišką.
Ausys mažos, trikampės, prigulusios prie galvos. Kailis trumpas, tankus, tiesus, su tankiu pavilniu, todėl gerai saugo nuo vėjo ir drėgmės. Dominuojančios spalvos – gelsvai rusva, smėlinė, abrikosinė ar tigrinė su būtinai tamsia kauke. Patinai paprastai daug masyvesni už patekes, tačiau abi lytys atrodo įspūdingai ir galingai.
Nors šis šuo atrodo grėsmingai, jo charakteris dažniausiai ramus ir subalansuotas. Veislė pasižymi ištikimybe, prisirišimu prie šeimos ir stipriu apsauginiu instinktu. Šios veislės atstovai dažnai apibūdinami kaip „švelnūs milžinai“, kurie mėgsta būti šalia savo žmonių ir stebėti aplinką.
Su vaikais paprastai elgiasi kantriai ir švelniai, tačiau dėl dydžio visada reikalinga priežiūra, ypač su mažais vaikais. Su nepažįstamais mastifas dažniau būna santūrus ar abejingas, bet išlieka budrus. Jei jaučia grėsmę šeimai, gali be dvejonių stoti ginti, dažnai pakanka vien jo dydžio ir balso, kad atgrasytų pašaliečius.
Anglų mastifui nereikia ekstremalaus fizinio krūvio, bet kasdieniai pasivaikščiojimai yra būtini. Šuo linkęs į viršsvorį, todėl svarbu kontroliuoti mitybą ir suderinti ramų temperamentą su reguliaria veikla. Jauni šunys negali būti per daug apkrauti, kad nepažeistų sąnarių ir augančių kaulų. Kailio priežiūra gana paprasta: pakanka reguliaraus šukavimo ir odos bei ausų patikros.
Dresūra turi būti nuosekli, rami ir pagarbi. Ši veislė jautriai reaguoja į griežtą toną ar fizines bausmes, todėl geriausiai veikia pozityvus skatinimas, aiškios taisyklės ir ankstyva socializacija. Dėl dydžio būtina išmokyti bazinių komandų dar jauname amžiuje, kad suaugęs gyvūnas būtų lengvai valdomas.
Kaip ir dauguma labai didelių veislių, anglių mastifai turi specifinių sveikatos rizikų. Dažnos problemos – klubo ir alkūnės sąnarių displazija, kelio sąnarių bėdos, taip pat širdies ligos. Dėl gilaus krūtinės ląstos šie šunys linkę į skrandžio dieglius ir išsipūtimą, todėl šėrimas turi būti dalinis, o aktyvumas iškart po maitinimo – ribojamas.
Taip pat pasitaiko akių ligų, odos raukšlių uždegimų, nutukimo, kuris apsunkina sąnarius ir širdį. Vidutinė gyvenimo trukmė gana kukli, tačiau tinkama mityba, saikingas judėjimas ir veterinariniai patikrinimai padeda ją prailginti. Atsakingas veisėjų požiūris, genetiniai tyrimai ir dokumentuotos sveikatos patikros ypač svarbūs renkantis šį kilmingą milžiną.