Anglų buldogas kilęs iš Didžiosios Britanijos, kur viduramžiais buvo naudotas bulių ir kitų gyvulių tramdymui. Šie šunys turėjo būti itin drąsūs, kieti ir nebijoti skausmo. Vėliau, uždraudus žiaurias pramogas, veislė beveik išnyko, tačiau ją išsaugojo entuziastai. Jie kryptingai veisė ramesnius, draugiškesnius šunis ir mažino agresijos lygį. Taip kovinis šuo pamažu virto ramiu, bet oriu šeimos nariu. Šiandien veislė siejama su britišku charakteriu, atkaklumu ir savitu humoru.
Šios veislės atstovai yra kompaktiški, bet labai tvirti. Kūnas žemas, platus, su masyvia krūtine ir sunkia galva. Būdingas trumpas, platus snukis, gilios raukšlės ir ryški apatinė lūpa. Ausys mažos, rožės formos, kaklas trumpas ir galingas. Nugara šiek tiek išlenkta, užpakalinė dalis šiek tiek aukštesnė nei pečiai. Uodega dažniausiai trumpa, tiesi arba šiek tiek lenkta. Kailis trumpas, prigludęs, šiurkštokas liesti. Dominuoja rudos, baltos, tigrinės ir jų deriniai su baltomis žymėmis. Nors augintinis atrodo grėsmingai, jo judesiai dažnai kiek lėti ir sunkūs.
Šis šuo dažniausiai yra labai prisirišęs prie šeimos ir mėgsta būti šalia žmonių. Temperamentas ramus, subalansuotas, dažnai net flegmatiškas. Dauguma šių augintinių su vaikais elgiasi švelniai ir kantriai, tačiau mažus vaikus visada reikia prižiūrėti. Svetimus priima santūriai, bet retai būna agresyvūs be priežasties. Šios veislės nariai linkę į užsispyrimą ir gali ignoruoti komandas, jei nemato prasmės. Tuo pat metu jie jautriai reaguoja į tono pasikeitimus ir šeimininko nuotaiką. Dėl ramaus būdo tai puikus šuo žmonėms, kurie renkasi ramesnius pasivaikščiojimus, o ne bėgimą maratonuose.
Šio šuns kailio priežiūra nėra sudėtinga. Pakanka reguliariai šukuoti minkštu šepečiu ir nuvalyti iškritusius plaukus. Daug daugiau dėmesio reikia skirti veido raukšlėms. Jas būtina reguliariai valyti ir sausinti, kad nesikauptų drėgmė ir neatsirastų odos uždegimai. Taip pat svarbi ausų ir uodegos srities higiena. Fizinio krūvio poreikis vidutinis ar net nedidelis. Pakanka ramaus, bet reguliaraus vaikščiojimo, vengiant didelio karščio. Dresūra turi būti trumpa, aiški ir paremta skanėstais bei pagyromis. Ši veislė nepakelia grubumo ir monotoniškų, ilgų treniruočių. Svarbu anksti socializuoti, pratinti prie įvairių žmonių ir situacijų, kad augintinis jaustųsi užtikrintas.
Šis kambarinis bičiulis priklauso brachicefaliniams šunims, todėl turi trumpą snukį ir kvėpavimo ypatumų. Dažnos problemos – kvėpavimo takų susiaurėjimas, knarkimas, netoleravimas karščio ir didelio fizinio krūvio. Taip pat pasitaiko sąnarių ligų, ypač klubo ir alkūnės displazijos. Dėl odos raukšlių linkstama į dermatitus, akių sudirgimus. Neatsargiai maitinant, augintinis greitai priauga svorio, o nutukimas dar labiau apsunkina širdies ir sąnarių darbą. Atsakingi veisėjai tiria tėvų sveikatą ir stengiasi mažinti paveldimų ligų riziką. Šeimininkui būtina reguliariai lankytis pas veterinarą, stebėti kūno kondiciją ir vengti perkaitimo. Tinkama priežiūra leidžia mėgautis šio šuns draugija daugelį metų.