Anatolijos aviganis kilęs iš Turkijos Anatolijos plynaukštės, kur šimtmečius saugojo avis ir ožkas nuo vilkų bei kitų plėšrūnų. Šios veislės atstovai dirbo pusiau savarankiškai, dažnai be nuolatinio piemens palydos. Dėl to jie išvystė stiprų teritorinį jausmą ir gebėjimą priimti sprendimus be žmogaus komandos.
Šie šunys prisitaikė prie atšiaurių klimato sąlygų, didelių temperatūrų svyravimų ir ilgo darbo lauke. Šiandien veislė vis dar naudojama kaip bandų sargas, bet vis dažniau sutinkama ir kaip ūkio bei sodybos apsaugos šuo.
Šis šuo yra labai stambus, tvirtos, raumeningos kūno sandaros, su galingu skeletu. Galva plati, snukis vidutinio ilgio, lūpos saikingai nukarusios, ausys trikampės, nuleistos prie skruostų. Kaklas stiprus, šiek tiek išlenktas, krūtinė gili, nugara tiesi ir tvirta. Uodega ilga, dažnai laikoma puslankiu ar virš nugaros, ypač esant susijaudinusiam šuniui. Kailis dvigubas, tankus, su gausiu pavilniu, vidutinio iki ilgesnio ilgio, gerai saugo nuo šalčio ir karščio.
Dažnos spalvos – smėlinė, gelsva, pilkšva ar rusva su tamsesne kauke, taip pat gali pasitaikyti dėmėtas ar margas kailis. Patinai akivaizdžiai masyvesni už pateles ir sudaro įspūdingą, bet harmoningą siluetą.
Šios veislės atstovai pasižymi dideliu savarankiškumu ir stipriu sargavimo instinktu. Jie ištikimi savo šeimai ir teritorijai, bet su nepažįstamais išlieka atsargūs ar abejingi. Namuose augintinis dažnai ramus, santūrus, nereiklus dėmesiui, bet visada stebi aplinką. Su vaikais gali būti švelnus ir kantrus, jei nuo mažens socializuotas ir vaikai moka elgtis su dideliu šunimi. Kitiems šunims ir gyvūnams paprastai tolerantiškas, jei auga kartu, tačiau svetimi šunys kieme gali būti suvokiami kaip grėsmė.
Ši veislė netinka žmonėms, ieškantiems labai paklusnaus, nuolat žaidžiančio augintinio. Ji labiau orientuota į apsaugą ir nepriklausomą darbą.
Dresuoti Anatolijos aviganį nėra paprasta, nes jis linkęs pats vertinti situacijas. Reikalingas nuoseklus, ramus ir tvirtas, bet teisingas šeimininkas. Ankstyva ir plataus spektro socializacija ypač svarbi, kad šuo išmoktų atskirti realias grėsmes nuo įprastų kasdienių dirgiklių. Geriausiai sekasi trumpi, aiškūs mokymo užsiėmimai, pagrįsti teigiamu pastiprinimu, o ne fizine jėga ar spaudimu.
Kasdien šiam šuniui reikia pakankamai fizinio krūvio ir užduočių, kurios įjungtų jo protą ir natūralius sargo instinktus. Pasivaikščiojimai turi būti saugūs ir gerai kontroliuojami, nes stiprus šuo gali reaguoti į provokacijas. Kailio priežiūra nėra sudėtinga: pakanka reguliariai iššukuoti, ypač šėrimosi laikotarpiais, kai pavilnis gausiai krenta. Maudoma tik prireikus, nes natūralus kailio riebalų sluoksnis saugo nuo klimato poveikio.
Šios veislės atstovai paprastai gana tvirti ir atsparūs, tačiau dėl dydžio turi polinkį į klubo ir alkūnės sąnarių displaziją. Svarbu rinktis atsakingus veisėjus, atliekamus rentgeno tyrimus ir valdomą augančio šuniuko krūvį. Taip pat gali pasitaikyti skydliaukės veiklos sutrikimų ir tam tikrų akių ligų, todėl rekomenduojami periodiniai veterinariniai patikrinimai.
Dėl lėto brendimo didžioji dalis augimo ir raumenų formavimosi trunka keletą metų, todėl mityba turi būti subalansuota, be persotintų baltymų ir per didelio kalorijų kiekio. Ši veislė geriausiai jaučiasi kaimo vietovėje ar sodyboje, kur yra saugoma teritorija ir pakankamai erdvės.
Gyvenimas mažame bute ar mieste be darbo ir veiklos gali kelti stresą ir skatinti probleminį elgesį. Tinkamomis sąlygomis šis šuo tampa patikimu, kantriu ir nepriekaištingai budriu šeimos ir ūkio sargu.