Amerikos eskimų šuo, nepaisant pavadinimo, nėra kilęs iš inuikų ar šiaurės medžiotojų šunų. Jo šaknys siekia Vokietiją, kur buvo veisiami balti vokiečių špicai. XIX amžiuje šie šunys atvyko į Šiaurės Ameriką kartu su imigrantais. Čia jie greitai išpopuliarėjo kaip sargūs kiemo ir ūkio šunys, o vėliau – kaip įspūdingi cirko artistai.
Cirko trupės mielai rinkdavosi šios veislės atstovus dėl jų greito mokymosi ir noro bendradarbiauti. Jie atlikdavo sudėtingus triukus, balansavo, šokinėjo per lankus ir žavėjo publikas sniego baltumo kailiu. Po Antrojo pasaulinio karo veislė imta vadinti amerikietišku pavadinimu ir tapo patikimu šeimos palydovu. Šiandien šis šuo labiausiai vertinamas dėl draugiško charakterio ir universalumo.
Šiam špicų giminaičiui būdingas kompaktiškas, proporcingas kūnas, stačios ausys ir pleišto formos galva. Akys dažniausiai tamsios, žvilgsnis budrus ir smalsus. Veidas primena nedidelį, bet savimi pasitikintį lapės tipo šunį. Uodega nešama užriesta virš nugaros su gausia plunksna.
Kailis dvigubas: tankus pavilnis ir ilgesni, tiesūs viršutiniai plaukai. Aplink kaklą susidaro savotiška „apykaklė“, o ant krūtinės – vešli kailio „kaspinė“. Kailio spalva beveik visada balta, kai kada leidžiami švelnūs kreminiai atspalviai. Skiriami trys dydžiai: miniatiūrinis, žaislinis ir standartinis. Lietuvoje dažniau sutinkami mažesni ir vidutinio dydžio šunys, tinkantys tiek butui, tiek namui su kiemu.
Šios veislės atstovai labai prisiriša prie šeimos ir nemėgsta ilgai būti vieni. Jie budrūs ir dažnai reaguoja į kiekvieną garsą, todėl puikiai tinka kaip signalizuojantys sargai. Nors dydžiu nedideli, savo teritoriją jie gina balsu ir laikysena. Su saviškiais šie šunys švelnūs, žaismingi ir mėgsta būti dėmesio centre.
Amerikos eskimų šuo gana atsargiai žiūri į nepažįstamus, tačiau tinkamai socializuotas netampa agresyvus. Su vaikais jie dažniausiai sutaria puikiai, jeigu vaikai moka gerbti šunį ir nevargina jo grubiais žaidimais. Kitiems šunims paprastai būna draugiški, tačiau gali bandyti dominuoti ar loti iš jaudulio. Šis augintinis nemėgsta nuobodulio, todėl dažnai pats kviečia žaisti ar atlikti triukus.
Šios veislės šuo pasižymi aukštu intelektu ir greitu suvokimu. Jis greitai perpranta komandas ir džiaugiasi bendru darbu su šeimininku. Tačiau per daug švelni ar nenuosekli dresūra gali paskatinti užsispyrimą. Geriausi rezultatai pasiekiami derinant aiškias taisykles, trumpas treniruočių sesijas ir gausią motyvaciją skanėstais bei pagyromis.
Kailio priežiūra reikalauja reguliaraus šukavimo. Bent kelis kartus per savaitę reikia iššukuoti pavilnį, kad nesusidarytų sąvėlos ir sumažėtų šerimasis namuose. Intensyviausiai plaukus meta du kartus per metus. Maudymas atliekamas pagal poreikį, tačiau nereikėtų persistengti, kad nesusilpnėtų natūrali kailio apsauga. Nagus, ausis ir dantis būtina prižiūrėti taip pat kaip ir kitų smulkių veislių.
Amerikos eskimų šuo paprastai pasižymi gera bendra sveikata, tačiau kaip ir daugelis smulkių veislių, gali turėti polinkį į kelio girnelės išnirimą. Kartais pasitaiko klubo sąnario displazija, nors tai mažiau dažna nei didesnių veislių atstovams. Taip pat fiksuojamos akių problemos, tokios kaip katarakta ar tinklainės ligos, todėl svarbi reguliarus akių tikrinimas.
Šiam šuniui būdinga gana ilga gyvenimo trukmė – dažnai jie sulaukia 13–15 metų ir daugiau. Sveikatą palaiko subalansuota mityba, tinkamas svorio kontrolės režimas ir reguliarus fizinis aktyvumas. Šios veislės atstovai turi polinkį į nutukimą, jei gauna per daug skanėstų ir per mažai juda. Reguliarios veterinarinės apžiūros ir atsakingai parinkti veisėjai padeda sumažinti paveldimų ligų riziką ir užtikrinti ilgaamžį, kokybišką gyvenimą.