Pitbulterjeras savo istoriją pradeda dar XIX amžiuje Jungtinėje Karalystėje, kai buvo kuriami šunys, skirti buliaus tramdymo, vėliau – ir žiurkių gaudymo varžyboms. Jas uždraudus, miškiniai šunys buvo kryžminami su terjerais, siekiant sukurti stiprius, vikrius, bet kartu ir protingus šeimos augintinius.
Į JAV šie augintiniai buvo atvežti XX a. pradžioje, kur įgijo naują populiarumą tiek kaip darbiniams, tiek kaip ištikimiems šeimos šunims. Ilgainiui už Atlanto pitbuliai žinomi tapo ir dėl savo universalumo – jie dirbo ūkio, apsaugos šunimis, dalyvavo šunų sporte, o istorijoje buvo netgi žymūs kaip karo tarnyboje pasižymėję šunys.
Šių šunų kūnas raumeningas, nedidelio riebalų sluoksnio, su tvirta, trumpa, lygaus kailio danga. Galva proporcinga, su gerai išreikštu žandikauliu ir stipriais dantimis. Ausys dažnai natūralios formos, uodega nestora, smailėjanti galūnės link. Pitbulių kailis gali būti įvairiausių spalvų ir piešinių – dažniausiai sutinkamas juodas, gelsvas, rudas, baltas, žydras ar margas, su arba be žymes. Šių šunų akys – protingo, gyvybingo žvilgsnio, dažniausiai rudų ar gintarinių atspalvių.
Kaip ir daugelis stiprių bei aktyvių šunų, šios veislės atstovai pasižymi aukštu energijos lygiu bei ištikimybe savo šeimos nariams. Nors viešoje erdvėje kartais aptariama jų praeitis, pitbuliai, tinkamai socializuoti nuo mažens, tampa mylinčiais, žaismingais ir netgi švelniais šeimos nariais. Jie itin mėgsta būti įtraukti į bendrus užsiėmimus, yra protingi bei lengvai mokosi naujų komandų. Su vaikais elgiasi kantriai, tačiau dėl jėgos ir energijos visada patariama prižiūrėti bendravimą. Su kitais gyvūnais amerikiečių pitbulterjerai gali būti draugiški, jei nuo mažens mokomi tinkamos socializacijos.
Kiekvienas šios veislės atstovas reikalauja intensyvių kasdienių užsiėmimų: ilgų pasivaikščiojimų, bėgiojimo bei žaidimų. Nuobodžiaudami ar trūkstant aktyvumo šunys gali ieškoti destruktyvios veiklos. Kailis trumpas, todėl pakanka reguliaraus šukavimo kartą per savaitę, tačiau būtinas dėmesys sezoninio šėrimosi metu.
Svarbu nuolat tikrinti dantis, ausis ir nagus. Jų didelis protinis potencialas kelia poreikį nuolat mokytis – dresūra efektyvi, kai grindžiama pozityviu pastiprinimu, aiškiomis taisyklėmis bei kantriu, nuosekliu darbu. Šios veislės augintinis itin jautrus šeimininko nuotaikai ir santykiui.
Nors amerikiečių pitbulterjerai dažnai pasižymi gera bendra sveikatos būkle, yra polinkis į kai kurias genetines bei gyvenimo būdo sąlygotas ligas. Dažniausios – klubo sąnario displazija, demodekozė (parazitinė odos liga), alergijos maistui ar aplinkos veiksniams, taip pat kelio girnelės išnirimai. Kartais pasitaiko ir genetinės akių ligos.
Subalansuota mityba, fizinis aktyvumas ir reguliarios veterinaro apžiūros smarkiai pagerina šuns gyvenimo kokybę ir ilgaamžiškumą. Ši veislė nereikalauja sudėtingos priežiūros, tačiau svarbu stebėti svorį ir užtikrinti, kad augintinis neištuktų pernelyg daug kilogramų dėl raumeningos, bet tankios konstrukcijos.