Amerikiečių kokerspanielis kilo iš anglų kokerspanielio, kuris XIX amžiuje buvo atvežtas į Šiaurės Ameriką. Ten veisėjai pradėjo atranką pagal mažesnį dydį, apvalesnę galvą ir ryškesnes akis. Iš pradžių šie šunys buvo naudojami paukščių, ypač medžio vištų, medžioklei tankiuose krūmynuose. Laikui bėgant jie vis labiau tapo kompanionais, o ne grynais darbo šunimis.
XX amžiaus viduryje amerikietiškas ir angliškas kokerspanieliai buvo galutinai atskirti į dvi veisles. Šiandien šios veislės atstovai dažniausiai sutinkami kaip šeimos augintiniai ir parodų žvaigždės, rečiau naudojami medžioklei.
Šio tipo spanielis yra kompaktiško kūno sudėjimo, žemais pečiais ir gerai išvystytais raumenimis. Galva apvali, su aiškiai išreikštais antakiais ir trumpesne snukio dalimi nei angliško giminaičio. Akys didelės, tamsios ir išraiškingos, suteikiančios malonią ir kiek liūdną išraišką. Ausys ilgos, žemai įsodintos, gausiai apaugusios švelniu, krintančiu kailiu.
Kailis yra vienas ryškiausių bruožų: ilgas, švelnus, šiek tiek banguotas, su gausiomis plunksnomis ant kojų, krūtinės ir pilvo. Leistinos įvairios spalvos, o pats šuo žavi grakščia laikysena ir lengva eisena.
Šios veislės šuo pasižymi itin draugišku ir meiliu temperamentu. Jis paprastai labai prisiriša prie šeimos, mėgsta būti šalia žmonių ir netinka tiems, kurie dažnai išvyksta ilgam. Augintinis dažniausiai gerai sutaria su vaikais, jei šie elgiasi pagarbiai ir ramiai. Dauguma šių spanielių draugiški ir kitiems šunims, neretai ir nepažįstamiems žmonėms, todėl jie nėra patys patikimiausi sargai.
Šios veislės atstovai jautrūs balsui ir atmosferai namuose, todėl grubi dresūra ar rėkimas gali juos išgąsdinti. Tinkamai socializuotas šuo būna žaismingas, smalsus ir linkęs į glaudų kontaktą su šeima.
Gausus kailis reikalauja nuolatinės ir sistemingos priežiūros. Šeimininkui svarbu šukuoti augintinį bent kelis kartus per savaitę, o daug keliaujant į gamtą – beveik kasdien. Taip išvengiama sąvėlų ir odos sudirgimų. Reguliarus maudymas švelniais šunims skirtais šampūnais padeda išlaikyti kailį švarų ir blizgantį.
Dauguma šeimininkų šią veislę reguliariai veda pas kirpėją, nes parodinis kirpimas yra sudėtingas ir imlus laikui. Be kailio, svarbu prižiūrėti ilgas ausis, nes jose lengvai kaupiasi drėgmė ir nešvarumai. Taip pat būtinas dantų valymas, nagų kirpimas ir akių kampučių valymas, nes akys gali ašaroti.
Šis šuo pakankamai protingas ir noriai mokosi, ypač kai dresūra paremta pozityvia motyvacija ir skanėstais. Trumpi, dažni užsiėmimai duoda geresnių rezultatų nei ilgos, monotoniškos treniruotės. Šios veislės atstovai gerai jaučiasi dalyvaudami paklusnumo, rally obedience ar net agility užsiėmimuose.
Nors tai nedidelis šuo, jam reikalingi kasdieniai pasivaikščiojimai ir žaidimai. Buitinėje aplinkoje jie dažnai patenkina poreikį žaisti namuose, bet energingesniems individams verta pasiūlyti sudėtingesnių užduočių, pavyzdžiui, kvapų paieškos žaidimus ar maisto ieškojimą specialiuose žaisluose.
Amerikiečių kokerspanielis gali turėti keletą būdingų paveldimų problemų. Dažnos akių ligos: žvairumas, katarakta, tinklainės atrofija, kurios ilgainiui gali pabloginti regą. Dėl ilgų, prastai vėdinamų ausų neretai pasireiškia lėtiniai ausų uždegimai, todėl būtina reguliari higiena.
Ši veislė turi polinkį odos alergijoms, ypač jei kailis neprižiūrimas arba mityba netinkama. Kai kurie šunys serga klubo sąnario displazija ar kelio girnelės išnarinėjimu. Taip pat stebimas polinkis tukti, jei šuo gauna daug skanėstų ir per mažai juda. Atsakingas veisėjo pasirinkimas, profilaktiniai veterinaro patikrinimai ir tinkamas kūno svorio palaikymas padeda sumažinti daugelio problemų riziką.