Amerikiečių akita kilo iš senovinių japonų šunų, naudotų meškų ir stambių žvėrių medžioklei. Po Antrojo pasaulinio karo dalį šių šunų į JAV atsivežė kariškiai. Ten jie buvo veisiami siekiant didesnio dydžio, masyvumo ir stipresnio sarginio charakterio. Taip susiformavo atskira veislė, kuri šiandien aiškiai skiriasi nuo japoniškos akitos. Šiuolaikiniai šios veislės atstovai dažniau sutinkami kaip šeimos ir sargybiniai šunys, tačiau išsaugojo senąją drąsą ir savarankiškumą.
Šios veislės šuo yra labai tvirtas, galingo sudėjimo, su plačia krūtine ir masyvia galva. Patinai paprastai yra žymiai stambesni, su ryškesniu kaulingumu ir gerai išvystytais raumenimis. Akys nedidelės, trikampės, suteikiančios rimtą ir budrų žvilgsnį. Ausys storos, stačios, į priekį nukreiptos, vizualiai dar labiau platina kaukolę.
Kailis dvigubas, su tankiu pavilniu, apsaugančiu nuo šalčio ir drėgmės. Viršutinis sluoksnis šiurkštesnis, vidutinio ilgio, priglundantis prie kūno. Uodega stora, nešama užriesta ant nugaros, neretai sudaro vieną ar du žiedus. Bendras įspūdis – masyvus, bet ne nerangus šuo, pasirengęs veiklai ir greitai reakcijai.
Ši veislė garsėja stipriu charakteriu ir savarankišku mąstymu. Šuo paprastai labai prisiriša prie savo šeimos ir dažnai išsirenka vieną labiausiai mylimą žmogų. Su savais yra ramus, gana švelnus, mėgsta būti greta, tačiau nebūna pernelyg įkyrus. Svetimus žmones dažniausiai vertina atsargiai, neretai laikosi atstumo.
Kiti šunys, ypač tos pačios lyties, gali būti suvokiami kaip konkurentai. Dėl to rekomenduojama atsargi socializacija ir atsakingas bendravimo su gyvūnais valdymas. Šios veislės atstovai paprastai nėra karštakošiai, tačiau provokuojami reaguoja ryžtingai. Tai ne šuo, kuris džiaugsmingai sutiks kiekvieną svečią, tad reikia gerbti jo natūralų sargybinį instinktą.
Šiam augintiniui reikia vidutinio ar kiek didesnio fizinio krūvio. Jam tinka ilgesni pasivaikščiojimai, ramus bėgimas, žygiai gamtoje. Dėl stipraus medžioklinio instinkto būtina saugi aplinka ir patikimas pavadėlis atvirose vietose. Bute jis gali gyventi, jei kasdien gauna pakankamai judėjimo ir protinio krūvio.
Dresūra turi būti nuosekli, rami ir pagarbos pagrindu. Šis šuo greitai pastebi nenuoseklumą ir įsakymus priima tik iš autoritetingo, bet ne agresyvaus žmogaus. Jam netinka grubios bausmės, nes jos mažina pasitikėjimą ir kuria konfliktą. Geriausiai veikia aiškios taisyklės, ankstyva socializacija ir trumpos, motyvuojančios treniruotės.
Amerikiečių akita yra gana tvirtas šuo, tačiau turi kelias dažnesnes sveikatos rizikas. Pasitaiko klubo ir alkūnės sąnarių displazija, todėl svarbu atsakinga veisėjų atranka ir subalansuotas jauno šuns apkrovimas. Kai kuriems šios veislės atstovams nustatomi autoimuniniai sutrikimai, odos ir kailio problemos. Taip pat žinomas padidėjęs skrandžio užsisukimo pavojus, todėl rekomenduojama nešerti didelėmis porcijomis ir vengti intensyvios veiklos iškart po maitinimo.
Kailis šeriasi gausiai, ypač sezoninio šėrimosi metu, kai iškrenta didžioji pavilnio dalis. Tuomet reikia dažnesnio šukavimo, kad būtų pašalinti negyvi plaukai ir oda galėtų gerai kvėpuoti. Paprastai pakanka vieno dviejų kartų per savaitę, o šėrimosi laikotarpiu – dažniau. Maudymas turi būti saikingas, naudojant šuniui skirtas priemones, kad nebūtų pažeista natūrali kailio apsauga.