Alantėjo mastifas – viena iš įspūdingiausių Portugalijos šunų veislių, pasižyminti šimtmečius menančia istorija bei ištikimu ryšiu su žmogumi. Ši veislė buvo sukurta Portugalijos Alantėjo regione, kur šunys privalėjo atlikti sudėtingą užduotį – saugoti galvijus nuo plėšrūnų ir ilgai keliauti atšiauriose lauko sąlygose. Šiandieninės šios veislės atstovų fizinės ir charakterio savybės tiesiogiai susijusios su jų istorinėmis darbinėmis šaknimis.
Atsiradęs pietvakarių Portugalijoje, šis augintinis ilgai buvo laikomas pagrindiniu pagalbininku didžiulėse ganyklose. Manoma, kad ši veislė susiformavo dėl vietinių šunų kryžminimo su molosų tipo šunimis, kuriuos į Iberijos pusiasalį galėjo atvežti romėnai ar vėliau – Vizigotai. Rezultatas – ne tik didelis, raumeningas ir nepriklausomas gyvūnas, bet ir labai prisirišęs prie šeimininko sodybos bei šeimos.
Šios veislės nariai yra itin dideli, tvirti ir atletiški. Patinai paprastai išauga iki 74–86 cm ties ketera ir sveria 50–60 kilogramų, patelės – vos šiek tiek mažesnės. Būdingas masyvus kūnas, stipri krūtinė, galva – plati, su stipriu žandikauliu ir protingomis, kiek liūdnomis akimis. Kailis – trumpas, tankus, prigludęs, perteikiantis gerą apsaugą bet kokiu oru. Spalvų įvairovė nemaža: dažniausiai sutinkami gelsvi, gelsvai dryžuoti, pilkai dryžuoti, geltoni su dėmėmis ar baltais plotais.
Šios veislės šuo yra ramus, santūrus, savarankiškas, bet labai drąsus ir pasitikintis savimi. Jie nepaprastai lojalūs šeimos nariams, bet būna atsargūs su nepažįstamaisiais. Svarbi šios veislės savybė – stiprus teritorijos jausmas ir natūralus sargumo instinktas. Dėl to šie gyvūnai puikiai tinka tiek gyvenimui ūkiuose ar nuošaliose sodybose, tiek didesnių namų su kiemu aplinkoje. Tinkamai socializuotas Alantėjo mastifas yra kantrus, paklusnus, dažnai puikiai sutaria su vaikais ir kitais naminiais gyvūnais, tačiau gali nepakęsti svetimų gyvūnų įžengimo į jų erdvę.
Ši veislė reikalauja vidutinio, bet reguliaraus fizinio krūvio, nes yra natūraliai ištverminga ir sunkiai pavargsta, ypač vaikštinėdama lauke ar patruliuodama kiemą. Kailis nereikalauja ypatingos priežiūros – pakanka kartą per savaitę iššukuoti. Dresūra turi būti kantri, nuosekli: Alantėjo mastifai vertina aiškias ribas bei švelnų, bet tvirtą vadovavimą. Jie pakankamai protingi, tačiau neretai demonstruoja užsispyrimą, todėl pirmą kartą šunis auginantiems asmenims rekomenduojamos kinologų konsultacijos.
Kaip ir daugeliui labai didelių šunų veislių, šiems šunims gali pasitaikyti klubo sąnario displazija, alkūnių displazija ar širdies problemos. Tačiau šios veislės atstovai paprastai pasižymi gera bendra sveikata ir dažnai gyvena 10–12 metų. Svarbu atkreipti dėmesį į jų svorio kontrolę ir saugoti sąnarius, vengiant per didelio augimo tempo jauname amžiuje. Reguliari veterinarinė priežiūra ir subalansuotas šėrimas – geriausias ilgalaikės šuns sveikatos garantas.