Airių vilkogaudis yra sena medžioklinė veislė, suformuota Airijoje vilkų ir didelės stambiųjų žvėrių medžioklei. Manoma, kad pirmieji tokio tipo šunys egzistavo jau ankstyvaisiais viduramžiais ir buvo laikomi kilmingųjų privilegija. Šie didžiuliai šunys lydėjo kariuomenes, saugojo valdovus ir medžiojo elnius bei vilkus atšiauriame airiškame klimate. Vėliau, sumažėjus vilkų populiacijai, jų kaip medžioklinių šunų reikšmė sumenko, tačiau išaugo vertinimas kaip įspūdingų palydovų. Šiuolaikinė veislė atkurta XIX amžiuje, pasitelkiant škotų elnių kurtus ir kitus stambius kurtų tipo šunis. Šiandien šis augintinis labiausiai vertinamas dėl švelnaus charakterio ir įspūdingo dydžio.
Šis šuo išsiskiria itin aukšta ir ilga kūno sudėjimo linija, primenančia kurtų tipą. Patinai dažnai viršija 80 cm ties ketera, o kūno ilgis proporcingas aukščiui, todėl šuo atrodo elegantiškai, bet tvirtai. Krūtinė gili, nugara tiesi, raumenys gerai išvystyti, tačiau ne masyvūs kaip molosų. Galva ilga, sausa, su švelnia kaukole ir santūria stopo linija. Ausys mažos, prigulusios, primena kurtų ausis. Uodega ilga, šiek tiek lenkta, nešama žemyn arba vidutinio aukščio.
Kailis šiurkštus, vidutinio ilgio, kiek ilgesnis ant antakių ir barzdos, todėl snukis atrodo „apžėlęs“. Tai suteikia veidui savitą, kiek rimtą išraišką. Kailio spalvos įvairios: pilka, brindzinė, gelsva, raudona, juoda, taip pat kviečių atspalviai. Dažnai pasitaiko nedideli balti lopai ant krūtinės ar letenų, tačiau bendrai spalva turi išlikti vientisa.
Šios veislės atstovai pasižymi ramaus milžino reputacija. Nepaisant medžioklinės kilmės, namuose jie dažniausiai elgiasi santūriai ir švelniai. Su šeimos nariais šis augintinis labai prisirišęs, dažnai siekia artimo fizinio kontakto ir mėgsta būti šalia žmogaus. Dėl didelio jautrumo grubus elgesys jiems visiškai netinka, todėl geriausiai reaguoja į ramią, nuoseklią komunikaciją.
Su vaikais paprastai būna kantrūs ir taikūs, tačiau dėl didelio dydžio būtina mokyti ir šunį, ir vaikus saugaus bendravimo. Su kitais šunimis dažnai elgiasi draugiškai arba abejingai, rečiau konfliktuoja. Nepažįstamuosius pasitinka santūriai, dažniau stebi, nei puola loti, todėl labiau tinka kaip atgrasantis, o ne aktyviai ginantis sargas.
Šiai veislei būtinos gana ilgos, bet ramios kasdienės išvykos. Subrendę šunys gali lydėti bėgiojant ar važiuojant dviračiu, tačiau iki pilno fizinio subrendimo negalima jų pervarginti. Greitas augimas ir didelis svoris apkrauna sąnarius, todėl šuniukams būtinos saikingos treniruotės ir kokybiškas maistas. Buto sąlygomis šis šuo gali jaustis gerai, jei gauna pakankamai judėjimo lauke ir turi pakankamai erdvės išsitiesti.
Kailio priežiūra nėra sudėtinga, bet turi būti reguliari. Rekomenduojama šukuoti bent kelis kartus per savaitę, kad pašalintumėte negyvus plaukus ir išvengtumėte sąvėlų. Kartą ar du per metus naudinga profesionali trimeriu atliekama kailio priežiūra. Būtina stebėti nagų ilgį, ausų švarą ir dantų būklę, nes dėl ramios prigimties šuo retai pats „nusidilina“ nagus.
Dresūra turi būti švelni, paremta pozityviu skatinimu. Šis šuo protingas, bet ne visada labai veržlus atlikti komandas, tad svarbu išlaikyti motyvaciją. Ankstyva socializacija padeda išvengti drovumo ar pernelyg atsargaus elgesio. Geriausiai sekasi bazinis paklusnumas ir ramūs kasdieniai įgūdžiai, o ne sudėtinga sportinė dresūra.
Airių vilkogaudis priklauso labai didelių šunų grupei, todėl jam būdingos tam dydžiui tipiškos sveikatos rizikos. Dažnos širdies ligos, ypač dilatuojanti kardiomiopatija, taip pat skrandžio užsisukimas, kelių ir klubų sąnarių displazija. Atsakingi veisėjai tiria tėvų sveikatą ir stengiasi mažinti paveldimų ligų paplitimą. Šios veislės atstovų gyvenimo trukmė dažnai trumpesnė nei mažesnių šunų, dažniausiai siekia apie 7–10 metų.
Svarbu užtikrinti subalansuotą mitybą, vengti staigių krūvio šuolių jauname amžiuje ir reguliariai lankytis pas veterinarą. Šis ramus milžinas geriausiai jaučiasi gyvendamas kartu su atsakingu šeimininku, kuris supranta didelio šuns poreikius ir priima galimai trumpesnę, bet intensyviai artimą draugystę.