Airių rudai baltas seteris yra sena airiška paukštšunių veislė, sukurta darbui atvirose pelkėtose vietovėse ir kalvotose ganyklose. Pirmieji tokio tipo šunys minimi dar XVIII amžiuje, kai medžiotojams reikėjo ištvermingo ir aiškiai matomo šuns. Kontrastinis baltas ir rudas kailis leido lengvai pastebėti augintinį aukštoje žolėje ir tankiuose krūmynuose.
Šios veislės atstovai buvo dresuojami rodyti paukštį sustingusia poza, kad medžiotojas galėtų ramiai prieiti ir paruošti tinklą ar šautuvą. Ilgą laiką rudai baltas variantas buvo dažnas tarp airių seterių, tačiau vėliau raudonieji seteriai išpopuliarėjo labiau. Veislės entuziastai XX amžiaus pradžioje ėmėsi tikslingo selekcinio darbo, kad rudai baltas tipas nebūtų prarastas. Šiandien tai atskira, FCI pripažinta veislė, kuri vis dar išlaikiusi stiprų medžioklinį instinktą.
Šis šuo yra elegantiškas, bet tvirtas, su aiškiai išreikšta sportiška konstrukcija. Kūno proporcijos subalansuotos, nugara tiesi, krūtinė gili, o juosmuo šiek tiek išlenktas. Galva ilga, sausų linijų, snukis tiesus, ausys plonos ir prigludusios, nuleistos žemyn. Akių išraiška minkšta, dėmesinga ir šiek tiek liūdna, kas suteikia šuniui kilnią išvaizdą. Kailis vidutinio ilgio, švelnus ir šiek tiek banguotas, su plunksnomis ant ausų, krūtinės, pilvo, kojų galinės dalies ir uodegos.
Pagrindinė spalva yra balta su aiškiai ribotomis kaštoninėmis ar rausvai rudomis dėmėmis. Gali pasitaikyti smulkių rudių taškelių ant snukio ar kojų. Patinai paprastai būna šiek tiek stambesni ir aukštesni už pateles, tačiau abiejų lyčių atstovai išlaiko lengvą ir grakštų judėjimą.
Šios veislės šunys garsėja švelniu, bet kartu temperamentingu charakteriu. Jie labai prisiriša prie šeimos ir dažniausiai nori dalyvauti visuose kasdieniuose užsiėmimuose. Toks šuo paprastai draugiškas vaikams, jei nuo mažens tinkamai socializuotas ir išmokytas ribų.
Dėl švelnaus būdo jie retai būna aštrūs ar agresyvūs, todėl ne itin tinka kaip griežti sargai. Vis dėlto, jie atidžiai reaguoja į aplinkos pokyčius ir loja, jei pastebi kažką neįprasto. Šios veislės atstovai jautriai reaguoja į balsą ir atmosferą namuose, todėl šiurkšti dresūra ar rėkimas dažnai sukelia užsisklendimą. Geriausi rezultatai pasiekiami naudojant pozityvų motyvavimą, žaidimus ir aiškią rutiną. Dėl stipraus medžioklinio instinkto jie gali persekioti paukščius ar smulkesnius gyvūnus, todėl svarbu tinkamai valdyti šunį viešose vietose.
Airių rudai balti seteriai yra labai energingi ir reikalauja daug fizinio bei protinio krūvio. Vien pasivaikščiojimų kvartale jiems nepakanka, ypač jauname amžiuje. Idealu derinti ilgus pasivaikščiojimus su bėgiojimu, žygiavimu, kaniterapijos tipo žaidimais ir dresūros užsiėmimais. Šiems šunims patinka užduotys, susijusios su paieška, pėdsekyste ar paklusnumu, nes jos panaudoja natūralų instinktą dirbti nosimi ir kūnu. Bute gyvenantis šuo gali jaustis gerai tik tuo atveju, jei kasdien gauna pakankamai aktyvaus laiko lauke.
Kailio priežiūra nėra labai sudėtinga, tačiau reikalauja pastovumo. Kailį rekomenduojama šukuoti kelis kartus per savaitę, kad nesusidarytų sąvėlos ant ausų, pažastų ir užpakalinių kojų. Po pasivaikščiojimų gamtoje reikia patikrinti, ar į kailį neįsikabino erkės ar augalų sėklos. Kartais gali reikėti tvarkyti kailio plunksnas žirklėmis, kad šuo atrodytų tvarkingai ir būtų lengviau palaikyti higieną.
Šios veislės populiacija nėra tokia didelė, todėl atsakingi veisėjai dažnai daug dėmesio skiria genetinėms ligoms kontroliuoti. Dažniau pasitaiko klubų ir alkūnių sąnarių displazija, todėl veisimui turėtų būti naudojami tik sveiki, patikrinti šunys. Taip pat gali pasireikšti kai kurios autoimuninės ir paveldimos akių ligos, todėl rekomenduojami reguliarūs akių tyrimai.
Kaip ir kitiems didesniems, gilią krūtinę turintiems šunims, egzistuoja skrandžio užsisukimo rizika. Siekiant ją sumažinti, patartina šunį šerti kelis kartus per dieną mažesnėmis porcijomis ir vengti intensyvaus bėgiojimo iškart po maitinimosi. Bendrai šios veislės atstovai laikomi gana ištvermingais ir ilgai išlieka aktyvūs. Svarbiausia užtikrinti kokybišką maistą, pakankamą judėjimą ir nuolatinius profilaktinius vizitus pas veterinarą.