Airių Gleno Imalio terjeras kilęs iš atokaus Glen of Imaal slėnio Viklou grafystėje Airijoje. Ten ūkininkams reikėjo universalaus šuns, galinčio naikinti graužikus, medžioti lapes ir barsukus bei padėti ūkyje. Šios veislės šunys dirbo tyliai ir atkakliai, todėl buvo vertinami už praktiškumą, o ne išvaizdą. Manoma, kad veislė susiformavo kryžminant vietinius terjerus su mažais medžiokliniais šunimis, galbūt net prancūziškais šunimis, atvežtais samdinių. Oficialiai terjeras pripažintas XX amžiaus pradžioje, tačiau ilgą laiką išliko reta ir daugiausia žinoma Airijoje.
Istoriškai šie šunys talkino ir medžioklėje, ir buityje. Jie buvo naudojami kenkėjų kontrolei tvartuose bei sodybose, taip pat dalyvaudavo medžioklėse kalnuotuose regionuose. Airių Gleno Imalio terjeras garsėjo tyliu darbu po žeme ir sugebėjimu savarankiškai priimti sprendimus. Šiuolaikiniai šios veislės atstovai išlaikė daug instinktų, tačiau dabar dažniau tampa šeimos augintiniais ir parodų šunimis.
Šios veislės augintinis yra žemo ūgio, ilgo kūno ir labai tvirtos konstrukcijos. Krūtinė plati ir gili, nugara stipri, o galūnės trumpos, bet raumeningos. Šuo atrodo kompaktiškas, bet ne sunkus, išlaikantis gerą judesių laisvę. Galva plati, su ryškiu snukiu ir galingais žandikauliais, atspindinčiais medžioklinę paskirtį. Akys apvalios, išraiškingos, žvilgsnis budrus ir protingas, o ausys dažniausiai pusiau nulėptos.
Kailis šiurkštus, vidutinio ilgio, su tankiu pavilniu, saugančiu nuo drėgmės ir šalčio. Jis lengvai banguotas, bet neturi būti ilgas ar purus. Dažniausios spalvos yra kviečių (nuo šviesaus iki sodraus atspalvio) ir mėlynai raina su įvairiais žymių tonais. Veido srityje susidaro tankesnės „antakio“ ir barzdos sruogos, kurios suteikia šuniui šiek tiek griežtą, bet simpatišką išraišką.
Nors tai terjeras, šis šuo dažnai ramesnis nei kitos tos pačios grupės veislės. Namie jis paprastai santūrus, prisirišęs prie šeimos ir mėgsta būti kartu su žmonėmis. Gerai sutaria su vaikais, jei nuo mažens supažindinamas su taisyklingu bendravimu ir ribomis. Šios veislės šunys linkę pasirinkti vieną ar kelis artimiausius žmones, kuriems būna ypač ištikimi.
Su nepažįstamais šis šuo gali būti atsargus, bet dažniausiai nėra perdėtai agresyvus ar baikštus. Jam būdingas savarankiškumas, todėl kartais gali atrodyti užsispyręs. Viduje tai vis dar medžiotojas, mėgstantis persekioti judančius objektus ir tyrinėti aplinką. Dėl šių savybių ankstyva socializacija ir nuoseklus auklėjimas yra labai svarbūs.
Šios veislės atstovams reikia vidutinio fizinio aktyvumo. Kasdieniai pasivaikščiojimai, laisvo bėgiojimo galimybė saugioje teritorijoje ir trumpi žaidimų seansai padeda palaikyti gerą savijautą. Tai ne maratonų bėgikas, bet stiprus ir ištvermingas šuo, mėgstantis trumpus, intensyvius užsiėmimus. Svarbu suderinti fizinį ir protinį krūvį, nes nuobodžiaudamas šis terjeras gali rasti sau užsiėmimų, ne visada patinkančių šeimininkui.
Kailio priežiūra reikalauja reguliaraus šukavimo ir periodinio rankinio pešimo, kad išlaikytų tinkamą struktūrą ir spalvą. Maudymas turi būti saikingas, naudojant švelnias priemones, kad nebūtų pažeistas apsauginis kailio sluoksnis. Dresūra turėtų būti nuosekli, aiški ir teigiamais metodais paremta. Šis šuo geriausiai reaguoja į trumpas, įdomias treniruotes ir teigiamą motyvaciją, o grubi elgsena skatina užsispyrimą.
Airių Gleno Imalio terjeras laikomas gana tvirta ir ilgai gyvenančia veisle. Vis dėlto, kaip ir kitiems žemų, ilgo kūno šunims, gali pasitaikyti stuburo ir sąnarių problemų. Atsakingi veisėjai tikrina klubus, alkūnes bei kartais atlieką akių tyrimus. Šios veislės atstovai linkę priaugti svorio, todėl svarbu kontroliuoti racioną ir užtikrinti pakankamą judėjimą.
Reguliarios profilaktinės veterinaro apžiūros, skiepai, parazitų kontrolė ir dantų priežiūra padeda išlaikyti gerą sveikatą. Dauguma šių šunų sulaukia garbaus amžiaus ir išlieka aktyvūs net vyresniame gyvenimo tarpsnyje. Tinkamai prižiūrimas ir atsakingai veisiamas airių Gleno Imalio terjeras yra tvirtas, patikimas ir ilgametis šeimos narys.